Ar žmogus tikrai iš molio?

Pristatyti t. Antaną Saulaitį SJ nėra paprasta. Kunigas, jėzuitas, labai patyręs sielovadininkas,  pagal išsilavinimą chemikas, gamtos mylėtojas, rašytojas, socialinis darbuotojas, poliglotas, misionierius, universitetų dėstytojas... Tačiau vien tokiais žodžiais neapibūdinsi žmogaus, kuris nepaliaujamai spinduliuoja meilę, draugystę ir išmintį. Kaip tik su tokiu žmogumi norisi pasikalbėti tada, kai prasidedantis suaugusio žmogaus gyvenimas ima atrodyti per daug painus, nesuprantamas ir net bauginantis. Kad kuo daugiau žmonių galėtų pasijusti pasikalbėję su juo, ir ėmėmės rašyti šią knygą.
O aš nesu teologė ar religijotyrininkė – tik praktikuojanti katalikė, kuri stengiasi nuolat gilinti savo tikėjimą ir vis geriau pažinti savo Bažnyčią. Nesu ir pedagogė ar psichologė – tik buvusi paauglė, paauglių draugė, teta ir pusseserė. Dauguma žmonių, su kuriais kalbėjausi, kai rengiausi rašyti šią knygą, buvo lygiai tokie patys: neprofesionalai, nespecialistai, o tokie, kuriems čia keliami klausimai yra aktualūs kasdieniame gyvenime. Tačiau ne veltui t. Antanas knygoje mini Joną Paulių II, pranašavusį „pasauliečių amžių“: dabartinė visuomenės gyvenimo tvarka reikalauja sąmoningumo ir asmeninės atsakomybės imantis ir visai menkų kasdieniškų, ir didelių kultūrinių ar politinių gyvenimo reikalų.

Visiems knygos skaitytojams linkiu ne aklai priimti ar atmesti idėjas, mintis ir siūlymus, sklandančius mūsų visuomenėje ir bendruomenėse – bažnytinėse ar religinėse, darbo ar mokslo aplinkoje, šeimoje ar tarp bičiulių, bet įdėmiai išklausyti ir gerai apsvarstyti. Ir niekada nebijoti kelti dar daugiau klausimų.

                                                                                                                   Gabrielė Gailiūtė


Mokslas ir pažinimas

Jei gyveni ir mąstai, ieškodamas priežasčių, visada gyveni šiek tiek neužtikrintai. Visada lieka kitų galimybių, kitokių galimų išvadų, kitokių vertinimų.

Žmogų per skrodimą galima visai supjaustyti, bet sielos nerasi, nes ji yra gyvybės pradas, o ne daiktas.

Mes norim amžinai gyventi, o amžino gyvenimo reikia ieškoti ne mityboje ir maisto produktų etiketėse.

Religija ir dvasingumas

Jei žmogus yra geras, kitus myli ir jiems tarnauja, jis ir be jokio įvardijimo daro tai, ką daro tikintys arba religingi žmonės.

Krikščionys tiki, kad tikėjimas yra Dievo dovana, siūloma kiekvienam, o žmogus gali ją priimti arba ne. Tik to nereikia įsivaizduoti kaip paštu gaunamo laiško, kurį atplėši arba ne.

Bažnyčia nėra beasmenė įstaiga ar kompiuteris, kuris ką nors nustatytų, ir visi privalėtų tą mygtuką spausti.


Visuomenė ir politika

Kai esi pilietis, tau rūpi (arba turėtų rūpėti) ir ekonomika, ir aplinkosauga, bendras saugumas ar gyvenimo sąlygos, darbas, teisėsauga, kiti domisi užsienio politika.

Nebūtina reikalauti iš kitų, galima ir patiems daryti. Būna tokių žmonių, kurie niekieno neprašyti ima sodinti gėles prie nejaukių daugiabučių, kad būtų visiems smagu – tai jau yra visuomeninė veikla.

Kokius penkiasdešimt metų galima iškęsti be žmonių, o paskui vis tiek norisi apie orą pasikalbėti ar ką...


Darbas ir pareigos

Rasti savo pašaukimą reiškia rasti tokią savo gyvenimo kryptį, kuri nepriklauso nei nuo profesijos, nei nuo darbo.

Žmonės kartais net nesuvokia, kad jie užsidirba pinigus, jiems tik rūpi, kiek jie gauna.

Didžiausia paguoda – arba ne, čia kaip kam – renkantis profesiją yra ta, kad jeigu žmogus gyvens iki aštuoniasdešimt ketverių metų, tai jam teks kelis kartus keisti ne tik darbą, bet ir profesiją. Pasirinkimas, ką studijuoti, nėra visą gyvenimą lemiantis sprendimas.